Tautinės bei religinės šventės

Sausio 6 d. – Trys karaliai

Šia diena tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis arba saulės sugrįžimo minėjimai. Sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį.

Sausio 6-oji mūsų krašte nuo seno vadinta: Krikštais, Atarašais, vėliau – Trimis Karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“, pabaiga. Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium – Saulės stovėjimas) laiko pabaiga. Vadinamasis Saulės „stovėjimas”, tai laikas kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. O sausio 6-ąją įgudusi akis jau gali pastebėti dienos Saulės kelio pailgėjimą pagal Saulės tekėjimo ir laidos vietos pasikeitimą arba pagal žvaigždynų padėtį.

Sausio 25 d. – Pusiaužiemis

Pusiaužiemis (Kirmėlinė, Kirmių diena, Krikštai, Kumeliuko krikštynos, Viduržiemis) – kalendoriaus taškas, reiškiantis virsmą į naują būseną. Tai pusiaužiemio šventė. Sakoma, kad šią dieną iš žiemos miego atsibunda meška, barsukas, ežys ir apsiverčia ant kito šono, o gyvatės, kirmėlės, žalčiai atgyja ir šliaužia į namus ragauti valgių (krikštyti).

Krikštyti reiškia pradėti pirmą kartą. Pradžia, tai taškas nuo kurio prasideda ir išeina dvi ar kelios tiesės (kertė prie stalo, kryžkelė, kryžius). Dar viena krikšto reikšmė: gerinti, gardinti, skaninti, tai kaip naujo meto pradžia su pagerėjimo reikšme. Krikštai buvo bandomi tapatinti su keturiomis bažnytinėmis šventėmis: sausio 6 (Trys karaliai), sausio 25 (Šv. Pauliaus atsivertimas), vasario 2 (Grabnyčios) ir su kilnojamu pusgavėniu.

Vasario 2 d. – Perkūno diena, Grabnyčios, Kristaus Paaukojimo šventė

Perkūno diena, Grabnyčios, Kristaus Paaukojimo šventė

Birželio 24 – Rasos (Joninės).

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos) ir Latvijoje – Janių šventė. Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena.

Rugsėjo 8 d. – Šilinės (Švč. Mergelės Marijos gimimo diena).

Šilinės (Švč. Mergelės Marijos gimimo diena).

Rugsėjo 29 d. – Dagotuvės

Dagotuvės arba Dagos šventė (derliaus šventė) sutampa su Rudens lygiadieniu, bulviakasio (dažniausiai talkos) pabaiga. Kitados per šias paskutines šiltesnes ir saulėtas dienas buvo pagerbiamos ir apdovanojamos „bobutės“ – kaimo gimdyvių pribuvėjos. Kaimo vaikų mokslo metų pradžia. Sukrikščioninus Dagotuves imta vadinti Mykolinėmis.

Lapkričio 2 d. – Vėlinės

Visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bei kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.

nuo Lapkričio 28 d. iki Kūčių – Adventas

Krikščionių religijoje laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Tuo metu žmonės laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo. Adventas trunka beveik mėnesį; per tą laiką praeina 4 sekmadieniai. Tai krikščionių tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Advento metu katalikai susilaiko nuo triukšmingų linksmybių, tačiau protestantai su džiaugsminga viltimi laukia artėjančių Kalėdų.

Gruodžio 8 d. – Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventė

Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventė

Gruodžio 24 – Šv. Kūčios.

Kūčios – Kalėdų išvakarėse (gruodžio 24 d.) švenčiama šventė. Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė.

Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis su krušomis. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Vėlesniais laikais prausdavosi pirtyse ar kubiluose.

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams. Per Kūčias taip pat kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius ar trinką, kurią buvo pervilkę kaimo gatve persirengėliai.

Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias būdavo išsunkę išvirtus žirnius. Kuo geriau pašerdavo gyvulius.

Paplitę vedybų būrimai: iš kurios pusės šunys loja, iš ten tikėkis piršlių; kiek sugeba atnešti malkų vienu ypu – porinis skaičius reiškia, kad mergina ištekės ir panašiai. Dažnas būrimas su veidrodžiu, vandeniu. Sakyta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės. Jie išpranašauja ateitį. Vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.