Vasario 16 – Lietuvos valstybės atkūrimo diena.

Šią diena buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui.

Dokumentas pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26, po to, kai dr. Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų. Šiuo metu čia veikia Signatarų namų muziejus – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas.

Kovo 11 – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti Tarybos nariai.

Gegužės 1 – Tarptautinė darbo diena.

Organizatorių teigimu, dabar Tarptautinės darbininkų šventės metu siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.

Birželio 24 – Rasos (Joninės).

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – šventė, švenčiama birželio 24 d., taip pat naktį iš birželio 23 į 24 d., maždaug tuo metu, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža). Šios šventės ištakos Lietuvoje – Rasos šventė, neretai vadinama daugiskaita (Rasos) ir Latvijoje – Janių šventė. Po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena.

Liepos 6 – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.

Šią dieną 1253 m. buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. Švenčiama nuo 1991 m.

Rugpjūčio 15 – Žolinė.

Dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Šventės ištakos – Jeruzalė, IV a. pab. (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. akaruose ji minima nuo VI-VII a. Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai. Žolinės atlaidai vyksta Kabeliuose (Varėnos raj.), Krekenavoje (Panevėžio raj.), Raseiniuose, Pivašiūnuose (Alytaus raj.), Pažaislyje (Kaunas), Rumšiškėse, Šimonyse (Kupiškio raj.), Panemunyje (Rokiškio raj.), Surdegyje (Anykščių raj.), Zarasuose, Gelgaudiškyje (Šakių raj.), Pašaltuonyje (Jurbarko raj.), Veliuonoje (Jurbarko raj.).

Lapkričio 1 – visų šventųjų diena.

Diena, kai pagerbiami visi šventieji. Švenčiama lapkričio 1 d. Šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius – Lietuvoje tą dieną minimos Vėlinės, ir abi šventės visuomenėje neretai minimos kaip viena.

Gruodžio 24 – Šv. Kūčios.

Kūčios – Kalėdų išvakarėse (gruodžio 24 d.) švenčiama šventė. Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė.

Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelia audringus debesis su krušomis. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Vėlesniais laikais prausdavosi pirtyse ar kubiluose.

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams. Per Kūčias taip pat kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius ar trinką, kurią buvo pervilkę kaimo gatve persirengėliai.

Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias būdavo išsunkę išvirtus žirnius. Kuo geriau pašerdavo gyvulius.

Paplitę vedybų būrimai: iš kurios pusės šunys loja, iš ten tikėkis piršlių; kiek sugeba atnešti malkų vienu ypu – porinis skaičius reiškia, kad mergina ištekės ir panašiai. Dažnas būrimas su veidrodžiu, vandeniu. Sakyta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės. Jie išpranašauja ateitį. Vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.

Gruodžio 25-26 d. – Šv. Kalėdos.

Kalėdos arba šventos Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė.

Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.

Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.

Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. Pranė Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.

Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.

Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.

Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos. Eglės šakas dažnai puošdavo mediniais išdrožtais papuošimais.

Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiais, tarpkalėdžiais ir pan., o tų dienų vakarais žmonės nieko nedirbo, bijodami antgamtinių esybių, dvasių.

Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal šias evangelijas Kristų pagimdė mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję. Pasekėjų manymu, Kristaus gimimas – tai išsipildžiusios judaizmo pranašystės apie mesiją (pranašą). Ankstyvieji krikščionys švęsdavo vėlesnę Trijų Karalių dieną, o gimimo datą pradėta nustatinėti tik po kelių šimtmečių. Dabar laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės.